Kaip išsaugoti dar išlikusius aukso grynuolius rajonuose?

Penktadienis, 12 Rugpjūtis 2011

Tarpukaryje ir net pokario metais visą būrį gabaus Lietuvos jaunimo išugdė kaimo mokyklos ir nedidelių miestelių gimnazijos. Ar dar kada nors sulauksime tokių laikų?

Ką tik „Veide“ paskelbtas gimnazijų reitingas tradiciškai aliarmuoja – sąrašo viršuje elitiniai licėjai ir didmiesčių gimnazijos, kurie, kaip žinia, atsirenka gabiausius, liūdniausiai atrodo nedidelių miestelių vidurinės mokyklos, kurias baigia po 5-6 moksleivius. Paprastai pirmuoju šaukimu į valstybės apmokamas vietas jie neįstoja.

Vadinasi, nedidelių kaimiškų rajonų abiturientai teturi du pasirinkimus – arba mokėti už mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose, arba emigruoti. Antrasis variantas gali būti netgi pigesnis, taigi ir populiaresnis. Nė kiek negerėjanti švietimo įstaigų būklė rajonuose permainų į gerąją pusę nežada.

Viena šio reiškinio priežasčių – atkaklus ir beatodairiškas aukštojo mokslo šlovinimas ir visiškas amatininkiškų darbų nuvertinimas švietimo sistemoje. Amatininkai – stalius ar elektrikas – vertinami darbo rinkoje, jie visuomet gauna darbo ir Lietuvoje, ir užsienyje, bet mūsų švietimo sistemoje apie gerą amato išmanymą tiesiog nekalbama. Visi siekia kuo aukščiau, bet gal jau gana?

Visos šios „deproforientacijos“ pasekmė – apie 400 tūkst. emigravusių jaunų žmonių. Atokesni rajonai tampa panašesni į dykvietes – jaunų šeimų mažėja, vaikų darželiai nyksta.

Gal jau laikas keisti prioritetus: elitiniai aukštieji mokslai pasiekiami tik mažumai, kuri susiras kelią į tinkamą gimnaziją. Daugiau dėmesio reikėtų skirti tiems, kas siekia žemiškų tikslų – nori išmokti darbą dirbti. Išvados tokios: turėkime kelias stiprias mokyklas rajonuose ir pagaliau pradėkime gerbti amatą.

Jūratė Kulberkienė
LSDP tarybos narė